Gamink.lt

Skonio stiprikliu pagardintas maistas veikia kaip narkotikai

  • Jei Lietuvos kaime gyvenančiai močiutei pasakytumėte, kad ji į maistą pribėrė į narkotikus panašios medžiagos, ji išsprogdintų akis. „Lietuviškas maistas labai sveikas“, – ne kartą girdėjau taip tvirtinančius lietuvius. Šiaip jau lietuviai mėgsta pašiepti lašiniais liulančius amerikiečius, tačiau pamiršta perskaityti etiketes prekybos centruose. Dešros, padažai, mišrainės, sriubos gardinamos E621 arba natrio gliutamatu – medžiaga, kuria laboratorijose mokslininkai tukina žiurkes.

    Dešra su žiurknuodžiais

    Prieš septynerius metus vokietis profesorius Michaelis Hermanussenas nuėjo su žmona į prekybos centrą. Laukdamas, kol moteris išsirinks dešrą, jis ėmė studijuoti dešrų etiketes. „Mononatrio gliutamatas“ – toks užrašas jį šokiravo.

    „Ši dešra su žiurkių nuodais. Mes jos tikrai nepirksim“, – susierzinęs mokslininkas tarė žmonai. „Juk tai tik plačiai naudojamas skonio stipriklis, nieko bendro su žiurkių nuodais“, – nustebo moteris.

    M.Hermanussenas mintimis grįžo į laboratoriją, kurioje mokslininkai tyrė žiurkių augimą. Graužikams švirkšdavo mononatrio gliutamatą, kad sustabdytų augimo hormono išsiskyrimą. Nuo injekcijų žiurkės pradėdavo nesaikingai ėsti ir taip nutukdavo, kad matydavosi tik lašinių kalne blizgančios akys.

    Kas atsitinka, jei natrio gliutamatas ne švirkščiamas, bet suvalgomas? Toks klausimas šmėstelėjo M.Hermanuseno galvoje, kai jis stovėjo prie dešros lentynų. Jis pradėjo ieškoti mokslinės literatūros ir pamatė, kad yra labai daug publikacijų apie tai, kad mononatrio gliutamatas yra neurotoksinas – nervų ląsteles apnuodijanti medžiaga. Tačiau tyrimų apie natrio gliutamatą maiste nebuvo.

    „Pradėję maitinti žiurkes gliutamatiniu maistu, pamatėme, kad jos ima nesaikingai ėsti ir nutunka“, – rezultatas patvirtino mokslininko hipotezę. M.Hermanussenas mano, kad lygiai tas pats vyksta ir su žmonėmis.

    „Buvo manoma, kad kinai šiai medžiagai yra nejautrūs. Mononatrio gliutamato į kinišką maistą beriama jau daug dešimtmečių. Tačiau pastaraisiais metais kinų vaikai ėmė kentėti nuo nutukimo – profesorius aiškina, kad natrio gliutamatas iškart sukelia didesnį apetitą, nes jis yra neurotransmiteris – cheminė medžiaga, perduodanti impulsą tarp nervų ląstelių. Ilgainiui smegenų ląstelės, „atsakingos“ už sotumo jausmą, apnuodijamos ir nustoja veikti. Tai akivaizdu, ištyrus gliutamatu skanintu maistu šertų žiurkių smegenis.

    Paskanintas maistas veikia kaip narkotikai

    Jau nuo praėjusio amžiaus pradžios buvo kalbama, kad mononatrio gliutamatas suteikia patiekalams dievišką skonį. „Umami“ – šį žodį, kuris lietuviškai verčiamas „gardumo esencija“, pirmieji ėmė vis dažniau kartoti japonai. 1908 metais japonas Kikunae Ikeda iš kombu jūržolių išskyrė skoninę medžiagą, suteikiančią valgiams nuostabų skonį. Tai – gliutamo rūgšties natrio druska, amino rūgštis, esanti baltymuose.

    Balti beveik beskoniai kristaliukai – taip atrodė susintetintas natrio gliutamatas. Po metų K.Ikeda įkūrė šią medžiagą gaminančią kompaniją „Ajinomoto“.

    JAV maistą gliutamatais imta skaninti po Antrojo pasaulinio karo. Amerikiečiai pastebėjo, kad skonio stiprikliu pagardintas japonų kareivių maisto davinys yra neįprastai skanus. Aukso kasyklos verslininkams! Iš pigių mėsos atliekų tapo įmanoma pagaminti puikias mėsos skonio dešras.

    „Mononatrio gliutamatas veikia panašiai kaip marihuana“, – toks endokrinologo Sauliaus Grigonio pasakymas iš pradžių mane prajuokina. Tačiau jis kalba rimtai. Ir besisvaiginantieji marihuana, ir besimėgaujantys paskanintu maistu rizikuoja nutukti. „Taip sudirginama organizmo endokanabinoidinė sistema. Organizme padidėja insulino kiekis, žmogus labai užsinori valgyti, – aiškina medikas. „Organizme natūraliai yra medžiagų, kurios tonizuoja ir teigiamai veikia imuninę sistemą. Tačiau kai tų medžiagų kiekis tampa didžiulis, organizmas stimuliuojamas per daug“.

    Jei mononatrio gliutamato veikimas panašus į narkotikų, gal prie jo ir priprantama kaip prie kvaišalų?

    Taip gali būti. Prie chemiškai paskaninto maisto pripratę vaikai nenoriai žiaumoja natūralius patiekalus. “McDonald’s” mėsainiai juos traukia labiau nei močiutės gaminti mėsėčiai. Tiesa, močiutės ir mamos gali paskaninti maistą, berdamos „Vegeta“ ar „Santa Maria“ prieskonių mišinius – juose taip pat gausu smegenis nuodijančios medžiagos. Vaikams gliutamatai pavojingesni negu suaugusiems, nes greičiau su krauju patenka į smegenis.

    Koks skonio stipriklio ir sunkių ligų ryšys?

    „Nesąmonė viskas čia. Aš naudoju tą gliutamatą, o valgau mažiau už tave. Jei žmogus persivalgo, kaltas ne maistas, o silpna valia“, – neseniai išdėstė man draugė. Aš susimąsčiau – gal iš tiesų mononatrio gliutamatas kenkia tik tiems, kurie turi polinkį persivalgyti. „Paimk užkandos prie alaus – pora pakelių natrio gliutamato“, – taip pokštauja chemikai ir ramiai traškina bulvių traškučius.

    „Jeigu nuolat žmogus valgytų natrio gliutamatu gausiai pagardintą maistą ir jo individualus jautrumas šiai medžiagai būtų didesnis, tai tikrai atsitiktų kaip su pelėmis – greičiausiai jie prarastų saiko jausmą“, – mano Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja profesorė Janina Tutkuvienė.

    Žmonių jautrumas gliutamatams skiriasi. Antropologė samprotauja, kad lietuviai gali būti ne tokie jautrūs kaip kitos tautos, kurios per visą evoliuciją prisitaikė prie labai mažų baltymo kiekių maiste.

    Po gausiai E621 pagardintų kiniškų pietų sveikata pagenda ne visiems. Tačiau tai nereiškia, kad medžiaga neveikia tų, kurie nejunta didelio blogumo. Mokslininkai tebetyrinėja ryšį tarp gliutamatų ir infarkto, insulto, epilepsijos, sklerozės, šizofrenijos, Alzheimerio, Parkinsono ir Huntingtono ligų.

    „Tai gali būti tiesa. Tačiau rimtų mokslinių tyrimų nėra, nes nelabai kas nori juos finansuoti, – profesorę piktina tai, kad korporacijos mėgina nuneigti net labai aiškius tyrimus, kurie rodo, kad natrio gliutamatas apnuodija su sotumu susijusias smegenų ląsteles. – Jie netvirtina, kad tai yra nežalinga. Jie sako – kada bus įrodyta, kad tai yra tikrai žalinga, mes tos medžiagos nenaudosime. Toks argumentas absurdiškas. Pasekmės gali pasirodyti ne po kelių dienų, o po dešimties metų“.

    Natūralių gliutamatų yra motinos piene

    Jau 1968 vienas medicinos žurnalas išspausdino kiniško maisto poveikiu besiskundžiančio Ho Man Kwok laišką. „Kiniško maisto sindromas“ – taip žurnalo redaktorius pavadinimo laišką ir šis pavadinimas prigijo. Maudžianti galva, besidaužanti širdis, skausmai krūtinėje, kaistantis veidas, dirglumas, pykinimas, silpnumas dusulys ar niežėjimas – tokie yra vadinamojo kinų maisto sindromo požymiai. Jau tada, prieš penkiasdešimt metų mokslininkai kėlė versiją, kad Ho Man Kwok prastai jaučiasi nuo į kinišką maistą gausiai beriamo gliutamato.

    Tačiau 1969 gliutamatą parduodančios įmonės įkūrė Tarptautinį gliutamato technologijos komitetą. Vėliau atsirado daugiau organizacijų, kurios rūpinosi, kad viešojoje informacijoje apie mononatrio gliutamatą būtų kalbama kaip apie saugų maisto priedą.

    „Seniai buvo žinoma, kad natrio gliutamatas yra neurotoksinas. Būtent dėl to mokslinininkai jį švirkštė laboratorinėms žiurkėms. Tačiau tvirtinta, kad taip veikia injekcijos, o šią medžiagą dėti į maistą saugu, – mokslininkas M.Hermanussenas tvirtina, jog jo atliktas eksperimentas parodė, kad taip nėra, – Paaiškėjo, kad rimtos problemos atsiranda žiurkes maitinant maistu, kuriame yra nuo trijų iki penkių kartų daugiau mononatrio gliutamato negu žmonių valgomose dešrose. Pasirodė, kad reikia ne itin didelės medžiagos koncentracijos, kad ji pakenktų“.

    Vienas iš skonio stipriklio gynėjų argumentų – tai, kad gliutamatų yra ir natūraliame maiste: sūryje, grybuose, mėsoje, netgi motinos piene. Tačiau profesorė J.Tutkuvienė aiškina, kad susintetintas mononatrio gliutamatas yra kenksmingas: „Tai izomeras, veidrodinis natūralaus gliutamato formulės atspindys. Natūralus gliutamatas ilgiau išsilaiko susijungęs su receptoriais smegenų sotumo centro ląstelėse ir žmogus jaučiasi pavalgęs. O sintetinio gliutamato molekulė atsipalaiduoja greičiau ir žmogus vėl alkanas“.

    Beje, yra aiškinimų, kad gliutamatais pagardintas maistas žmonėms patinka būtent dėl to, kad natūralių gliutamatų yra motinos piene. Iš kūdikystės pažįstamas skonis pasąmonėje siejasi su saugumu, patirtu prisiglaudus prie mamos krūtinės.

    Pardavėjų apgavystės

    „Šis maistas gali sukelti persivalgymą“, – kažin ar išvysime tokius įspėjimus ant bulvių traškučių pakelių ar ant chemikalų mišinyje „rūkytos“ dešros pakuotės. Tačiau ne visi gamintojai jaučiasi ramūs. Įrašas „E621“ produkto etiketėje atbaido norinčiuosius maitintis sveikai.

    Todėl verslininkai suka galvą, kaip skaninti maistą chemikalais, bet apie tai nerašyti etiketėje. Būdas išvengti baugių etikečių paprastas savo genialumu. Reikia sukurti maisto priedą, kurio sudėtyje būtų mononatrio gliutamato, ir jį kaip nors „nekaltai“ pavadinti – pavyzdžiui, mielių ekstraktu, hidrolizuotais daržovių proteinais ar natūraliu vištienos skoniu.

    „Na, ir ką čia padarysi. Toks jau gyvenimas, viskas aplink kenkia“, – numos ranka daugelis lietuvių, supratę, kad atsisakyti maisto su gliutamatais būtų pernelyg sunku. Tačiau visko atsisakyti nebūtina.

    „Jei ryte suvalgysite sumuštinį su dešra, nieko neatsitiks. Tačiau reikėtų valgyti kuo daugiau namuose gaminto maisto ir gaminant būtinai naudoti natūralius prieskonius“, – toks profesorės J.Tutkuvienės patarimas norintiems gyventi sveikiau.

Į viršųGinta Gaivenytė / Lrytas.lt

Palikti komentarą